Svarbiausias senosios kirgizų literatūros kūrinys yra Kirgizų epas Manas, kuris yra žymiai ilgsnis, nei Odisėja. Šis epas buvo perduodamas iš kartos į kartą, žodinės tradicijos formuotas apie 1000 metų. Jis apdainuoja mitologinį herojų Maną ir jo bendražygius, kurie X a. kovojo prieš uigūrus, kad išsaugotų kirgizų laisvę.

Sudėjus į krūvą visas giesmes apie Manasą, susidarytų apie pusę milijono eilučių. 40 kartų daugiau, nei “Iliadoje”. Šis epas – kirgizų tautos pasididžiavimas. Ir kokia neteisybė, kad Manasas žinomas kur kas mažiau už Gilgamešą, Odisėją, Rolandą, Veinemeiną… Net iš suliteratūrinto, proza pereikto kūrinio alsuoja jo galybė, – tiksliau, tas pasididžiavimas ir meilė legendiniam herojui, kuriuos jaučia kirgizai. Liūtas žvaigždiškomis akimis, kirgizų ramstis ir tvirtovė, surinkęs išbarstytas kaip smiltis gentis, pavertęs jas akmeniu, nukreipęs prie pavergėjus kinus, didvyris, kurio veido bijojo pikti raganiai, kuriam paklusdavo tigrai, kuris buvo atsidavęs savo žmonėms iki mirties. Beje, žuvo jis klastingai užkluptas iš pasalų, nes atviroje kovoje šio karžygio neįmanoma užmušti. Bet nebuvo Manasas Kilniaširdis koks šabloniškas, infantilus “pasaulio gelbėtojas”. Jis ne tik vadas, bet ir žmogus. Kartais nesivaldantis, karštas, rūstus. Kartais užsispyręs ir nepaklusnus. Su būsima žmona, išmintingaja Kanikėja, ir tai spėjo prieš vestuves susivaidyti. Jis tiesus, ir nesigėdi nei džiaugsmo, nei sielvarto ašarų, skirtingai nuo dabartinių herojų. Manaso paveikslas labai gyvas ir įvairalypis. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus veikėjus, net ir baisiausius priešus. O veikėjų čia, kaip gerame epe, devynios galybės. 40 karžygių, genčių vadai, milžinai ir burtininkai, pasalūnai Kinijos chanai ir vietiniai išdavikai, durklarankiai, vienaakiai, tėvai ir vaikai, džigitai ir jaunamartės, ponai ir vergai…

Tai poema kirgizų kovai už laisvę ir tuo pačiu – tautos patirties enciklopedija. Padavimai, dainos, papročiai čia puikiai įpinti į pagrindinę istoriją