1883 m. baigė Rygos gimnaziją. 1884–1888 m. studijavo teisę Peterburgo universitete.

 

1889–1891 m. dirbo Vilniaus apygardos teismo sekretoriumi. 1891–1895 m. redagavo visuomeninės politinės organizacijos „Jauna strava“ (Naujoji srovė) laikraštį „Dienas lapa“ Rygoje. Jame latvių visuomenė buvo supažindinta su socialdemokratinėmis idėjomis ir netrukus pradėjo burtis pirmieji rateliai.

 

1897 m. vedė poetę Elzą Rozenbergą-Aspaziją. 1897 m. paskirtas advokatu Panevėžyje, dalyvavo LSDP veikloje. 1897 m. už politinę agitaciją suimtas, ištremtas į Pskovą, 1899 m. – į Viatkos guberniją.

 

1903 m. grįžo į Latviją, dalyvavo socialdemokratų grupių veikloje, nuo 1904 m. LSDSP narys. Aktyvus 1905 m. įvykių dalyvis, mitingų organizatorius. Žandarų persekiojamas 1905 m. lapkričio mėn. emigravo į Šveicariją. Ten gyvendamas parašė geriausius savo literatūros darbus.

 

1920 m. su triumfu grįžo į Latviją ir buvo išrinktas Steigiamojo susirinkimo atstovu. Nuo 1920 m. LSDSP CK narys. I ir III Seimuose vadovavo socialdemokratų frakcijai. 1920 m. gegužės 1 d. iškeltas kandidatu į Steigiamojo susirinkimo pirmininkus, bet, gavęs 48 balsus, pralaimėjo 83 balsus surinkusiam Janiui Čakstei. Pralaimėjo jam ir pirmojo Latvijos prezidento rinkimus.

 

1920 m. Dailės teatro, 1921–1925 m. Latvijos Nacionalinio teatro steigėjas ir direktorius. 1926–1928 m. švietimo ministras.

Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, dalyvavo jaunimo būreliuose. Vėliau susidomėjo literatūra, dalyvavo visuomeninės politinės organizacijos „Jauna strava“ (Naujoji srovė) veikloje, kėlė jausmų laisvės, moterų emancipacijos problemas. 1897 m. ištekėjo už vieno iš šios organizacijos lyderių, laikraščio redaktoriaus ir poeto teisininko Janio Pliekšanio, o jį paskyrus advokatu, gyveno Panevėžyje.

 

1897–1903 m. kartu su vyru gyveno tremtyje Rusijoje, 1905–1920 m. Šveicarijoje. Grįžus į Latviją subūrė grupelę bendraminčių, siekusių lygių teisių moterims, organizavo socialinės globos įstaigas ir draugijas. Įsijungė ir į Latvijos socialdemokratų veiklą.