„Devintoji banga“

...Siautėjančiame vandenyne teka saulė. Jos spinduliai plačiai veria ryškiai raudonus vartus ateinančiai dienai. Ir tik dabar galima pamatyti viską, ką neseniai slėpė nakties tamsa. Dar tebekyla mirtingų bangų keteros. Viena iš tų bangų užvis aukščiausia. Ji vadinama devintąja banga. Ji užgrius tuos, kurie dar išsilaikė, sudužus laivui, o pavargę žmonės mėšlungiškai įsikibę į stiebo nuolaužas... 1850 m. rudenį I. Aivazovskis išstatė savo paveikslą Maskvoje, tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje. Pasižiūrėti „Devintosios bangos“ žmonės ateidavo po keletą kartų.

 

Pavaizdavęs tik kelias bangas ir saulės pašvaistę, I. Aivazovskis leido žiūrovui pajausti po uragano siautėjančios jūros galią ir grožį. Tai buvo galima tik gerai žinant natūrą. Pats dailininkas sakė: Gyvų srovių judėjimas nepagaunamas teptuku; tapyti žaibą, vėjo gūsius, bangos pliūpsnį – natūroje neįmanoma. Tam ir reikia dailininkui juos atsiminti.