Karakalas (lot. Caracal caracal, angl. Caracal, Persian lynx, vok. Karakal) – katinių (Felidae) šeimos plėšrus žinduolis. Ilgą laiką laikytas lūšimi dėl panašios išvaizdos, tačiau dabar išskirtas į atskirą gentį. Paplitęs Afrikos savanose ir pusdykumėse, Artimuosiuose Rytuose, vakarų Indijoje, Vidurinės Azijos pietuose.
Kūno ilgis 65-82 cm, uodegos ilgis 25-30 cm. Aukštis 45 cm, masė 11-19 kg. Ausys stačios, didelės (5 cm). Kailis trumpas, tankus, smėlio spalvos. Nors panašus į lūšį, karakalas morfologiškai artimesnis pumai ar servalui.
Karakalas aktyvus naktį, nors žiemą ir pavasarį sutinkamas ir dieną. Miega tarp uolų arba lapių ar dygliatriušių urvuose. Karakalas ilgai bėgti negali, todėl medžioja auką puldamas iš pasalų staigiu ir dideliu (iki 4,5 m) šuoliu. Medžioja smulkius graužikus (šoklius, starus, smiltpeles), kiškius, smulkias antilopes (pvz., džeiranus). Kartais puola paukščius (tarp jų ir naminius), ežius, dygliatriušius, driežus, lapes ir mangustas. Karakalas gali ilgai išgyventi be vandens, naudodamas iš maisto gautą vandenį. Kaip ir leopardas, karakalas savo grobį užvelka į medį, kad apsaugotų nuo kitų plėšrūnų.
Karakalas nesunkiai prijaukinamas. Indijoje, Persijoje prijaukintais karakalais medžiodavo kiškius, fazanus, antilopes.
Pavadinimas karakalas kilo iš turkų kalbos žodžio karakulak, reiškiančio „juoda ausis“, kadangi karakalo ausų išorinė pusė yra juoda.