Kurašas atsirado kaip treniravimosi kautynėms, tiek savigynai, tiek karui. Tai atspindi taisyklės, kadangi imamasi su drabužiais, kurie imituoja kario aprangą. Draudžiama sugriebti už kelnių ar imtis ant žemės, kadangi labai pasilenkęs ar gulintis ant žemės negali apsiginti nuo ginklo atakos. Reikalavimas kautis tik stovint ugdo lygsvyrą ir darbą kojomis, kas labai svarbu kaunantis kirstynių ginklais.

Imtynės stovint buvo svarbi senovinio ir viduramžių kautynių dalis, kadangi daugumai kirstynių ginklų (kalavijams ir kt.) reikia metro ar daugiau erdvės, kad būtų galima efektyviai juos naudoti. Stovint arti vienas kito jais naudotis neina, tad tenka susiimti. Parmetus priešą ant žemės padaroma vietos, kad parmetęs ar greta stovintis galėtų kalaviju ar ietimi nukauti parmestąjį. Todėl kurašte ir daugelyje kitų tradicinių imtynių kritimas ant žemės laikomas aiškiu pralaimėjimu.

Vėliau imtynės buvo tiesiog pramoga, švenčių, vestuvių, mugių dalis. Dar vėliau kurašas tapo savarankiška sporto šaka ir fizinio rengimosi būdu. Skirtinguose Uzbekistano rajonuose taisyklės skyrėsi.