Čingizas Aitmatovas (kirg. Чыңгыз Айтматов, Çıňğız Aytmatov, rus. Чингиз Торекулович Айтматов, g. 1928 m. gruodžio 12 d. Šekeris, Talaso sritis, Kirgizija - m. 2008 m. birželio 10 d. Niurnbergas, Vokietija), kirgizų rašytojas. Rašė rusų ir kirgizų kalbomis.

Tėvas Torekulas Aitmatovas buvo žymus Kirgizijos TSR valstybinis veikėjas, 1937 m. suimtas, o 1938 m. sušaudytas. Antrojo pasaulinio karo metais, kai beveik visi ailo vyrai išėjo į frontą, keturiolikmetis Čingizas pradėjo dirbti ailo tarybos sekretoriumi. 1948 m. įstojo į Frunzės žemės ūkio institutą, 1953 m. tapo diplomuotu veterinaru, bet jau 1952 m. periodikoje išspausdino pirmuosius literatūrinius bandymus - apsakymus „Laikraštininkas Dziujo“ (Гезитчи Дзюйо) ir „Ašimas“ (Ашым). Trejus metus už gautą diplomą atidirbinėjo gyvulininkystės mokslo tyrimų institute, o 1956 m. įstojo ir 1958 m. baigė aukštuosius literatūros kursus Maskvoje. Tais pačiais metais žurnale „Октябрь“ buvo išspausdintas iš kirgizų kalbos išverstas jo apsakymas „Veidas į veidą“ (Лицом к лицу), žurnale „Новый мир“ – dar keli apsakymai, be to, išėjo pirmoji jo apysaka „Džamilia“ (Джамиля), jos autoriui atnešusi pasaulinį pripažinimą. Keturis dešimtmečius literatūra buvo pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis.

Be to, jis užėmė ir įvairias valstybines bei visuomenines pareigas TSRS rašytojų sąjungoje, TSRS kinematografininkų sąjungoje, buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas. 1974 m. Kirgizijos mokslų akademijos narys. Kelis metus buvo žurnalo „Иностранная литература“ vyriausiasis redaktorius, nuo 1994 m. tarybos narys. Tarptautinio intelektualų judėjimo „Isyk-kulio forumas“ iniciatorius.

1990-1993 m. TSRS, 1993-1994 m. Rusijos Federacijos ambasadorius Beniliukso šalyse. Nuo 2000 m. Kirgizijos ambasadorius Belgijai.

Ankstyvojoje kūryboje vyrauja kirgizų buities ir papročių vaizdai, žmonių išgyvenimai ir likimai siejami su aktualiomis visuomeninėmis problemomis. Parašė apysakas „Džamilia“ (1958 m., lietuvių kalba 1961 m.), „Motinos laukas“ (Материнское поле 1963 m., liet. 1966 m.), „Sudie, Giulsari!“ (Прощай, Гюльсары! 1966 m., liet. 1968 m.), „Baltas garlaivis“ (Белый пароход 1970 m., liet. 1973 m.), „Ankstyvosios gervės“ (Ранние журавли 1977 m., liet. 1979 m.), išleido apysakų rinkinį „Kalnų ir stepių apysakos“ (Повести гор и степей 1962 m., liet. 1963 m.)

Vienas pirmųjų sovietinių rašytojų, humanistiniu požiūriu vaizdavusių gyvenimo tikrovę: stalinizmo represijas, žmogaus sumenkinimą, technizuotos civilizacijos neigiamą poveikį gamtai ir žmogui. Romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (И дольше века длится день, vėliau pervadintas „Буранный полустанок“ 1980 m., liet. 1983 m.) parodyta sovietinės santvarkos nuskurdintų žmonių buitis, skaudūs jų išgyvenimai, keliama tautos išlikimo problema, pabrėžiamas istorinio ryšio su praeitimi ir tautinės savimonės praradimas (alegorinis pasakojimas apie mankurtą), aukštinama šeima, žmogaus dvasios gėris. Tiurkų kilmės žodžio „mankurtas“ ("mankurt"), simbolizuojančio bedvasį, viskam abejingą žmogų, populiarizatorius. Romano „Ešafotas“ (Плаха, 1986 m., liet. 1988 m. pagrindinės temos - idėjiniai žmogaus ieškojimai, atotrūkio nuo gamtos tragiški padariniai. Romano „Kasandros ženklas“ (Тавро Кассандры 1994, liet. 1996 m.) problematika grindžiama antikos motyvais.

Romanai psichologiški, publicistiški, daugiaplanės kompozicijos; realistinis pasakojimas derinamas su tautosakos, mitologijos elementais, simbolika, filosofine alegorija.

Naujausias romanas „Kai krenta kalnai, Amžina nuotaka“ (Когда падают горы, Вечная невеста, 2006 m.).